Edvardas Racevičius

Medį kaip materiją prisijaukinęs autorius visas savo menines idėjas įprasmina būtent šioje medžiagoje, reprezentuojančioje gyvybę ir dvasingumą. Medžių kamienuose įspraustos arba iš jų tarsi išaugusios žmonių figūros žiūroviui pasakoja savas, ironijos prieskoniu pagardintas istorijas, arba primena keistas situacijas, kuriose kiekvienas gali atrasti bent menką dalį savęs, atpažinti patirtą būseną ar susitapatinti su pačiu vaizdu.

Autoriaus skulptūrose dažniausiai matomas vienišas, apatiškas, standartizuotas pilkos minios vienetas – žmogus su baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis. Menininkas ironiškai žaidžia jo likimu, perkeldamas žmogystą į keblias situacijas: vaizduoja figūrą be galvos arba patupdytą ant medžio kamieno bei šluotos koto, palieka styrančias medžio šakas vietoj figūros rankų ar galvos. Ir šis žmogus tampa visuomenės veidrodžiu, jis atstovauja kiekvieno tariamąjį “aš”, kuris gali iš tikrųjų egzistuoti arba būti tik iliuzija. Medis ir šakos žymi visa, kas yra šalia, kas formuoja tariamąjį “aš” – tai žmonės, visuomenė, gamta, religija ir t.t. Jie tampa individo pratęsimu, todėl ir skulptūrose figūros išauga iš medinio postamento, o rankas pakeičia šakos. Per medį žmogaus tęsiniai nueina į žemę – visa ko esmę ir pradžią.

Edvardas Racevičius gimė 1974 m. Klaipėdoje, kur pabaigė meno mokyklą bei E. Balsio menų gimnaziją. Vienerius metus jis dirbo ir gyveno pas Vilių Orvydą, (Gargždelės kaime prie Salantų) ir ši patirtis davė pradžią pažinčiai su tokia medžiaga kaip medis. Tais metais jis sukūrė pirmąsias savo skulptūras iš medžio. Po to sekė mokslas Telšių kunigų seminarijoje bei teologijos studijos Vilniaus pedagoginiame universitete, kol 1997 m. menininkas vėl sugrįžo prie medžio skulptūros ir pradėjo intensyvų kūrybinį kelią. Nuo 2002 m. jis persikėlė į Greifsvaldą (Vokietija), kur gyvena ir kuria iki šiol. Nuo 2001 m. E. Racevičius surengė dešimt personalinių parodų, taip pat dalyvauja grupinėse parodose bei simpoziumuose Vokietijoje.