Annika Kedelauk ir Rainer Kaasik-Aaslav
„Jungtis / Pilka hedonisto kasdienybė“ – jungtinė šiuolaikinių estų menininkų, Annikos Kedelauk ir Rainerio Kaasik-Aaslav, juvelyrikos paroda.
Idėja menininkams kartu surengti parodą gimė neatsitiktinai. Nors Annika ir Raineris šiuo metu kuria individualiai, plėtodami savitą ir unikalų braižą, tačiau autorių kūrybinės biografijos ne tik kad turi panašumų, bet ir yra persipynusios. Jaunajai estų juvelyrų kartai atstovaujantys Annika ir Raineris juvelyrikos studijas baigė Estijos dailės akademijoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Taline. Dar studijų metais drauge su kitu jaunu estų juvelyru, Nils Hint, jie įkūrė menininkų grupę OTSE!, 2012 m. pristačiusią konceptualios juvelyrikos parodą (AV17) galerijoje.
Annikos juvelyrikoje galima išskirti dvi pagrindines estetines temas. Pirma, tai įvairių mechanizmų ir mašinų įkvėpti objektai, pasižymintys formų paprastumu, praktiškumu ir daugiafunkcionalumu. Antra, mums mažai pažįstamas, dar neatrastas tamsos būtybių pasaulis, kurį autorė materializuoja derindama atgrasius vaizdinius su lengva, elegantiška plastika.
Parodoje „Jungtis“ pristatomi kūriniai yra pirmosios estetinės kategorijos tąsa. Seno žaislo – konstruktoriaus – inspiruota kolekcija stebina ne tik autentiška plastika, bet ir dirbinių masteliais: pradedant mažyčiais juvelyriniais objektais ir baigiant konstruktoriaus principu susidedančia instaliacija, kurios dalis į visumą sujungia ne milžiniški varžtai, o žmonės. Sukabinta keliomis „gyvosiomis“ jungtimis, instaliacija tampa gigantišku kaklo papuošalu. Čia menininkė pakeičia ir pačią juvelyrikos koncepciją – dirbinys traktuojamas ne vien tik kaip estetinis objektas, o pavirsta į nuolat perkonstruojamą, gyvą ir pulsuojantį organizmą.
Raineris savo kūrybai inspiracijos semiasi istorijoje, senovės mitologijoje bei kolektyvinėje atmintyje. Jis drąsiai perinterpretuoja visiems gerai atpažįstamus religinius simbolius ir kuria naujas, netikėtas mitų versijas. Jo detalūs ir preciziški darbai dažnai primena ne atskirus juvelyrinius objektus, o mažas mizanscenas ar vizualius pasakojimus. Autorius pasitelkia humorą ne kaip būdą pašiepti visuomenę ir jos ydas, o kaip įrankį artikuliuoti tiesą (kad ir kokia neįprasta ar prieštaringa ji būtų).
Paroda „Pilka hedonisto kasdienybė“ taip pat nestokoja lengvos ironijos ir sarkazmo, per kurių prizmę menininkas nagrinėja malonumais paremto gyvenimo būdo filosofiją. Parodoje pristatomi juvelyriniai objektai reflektuoja šiuolaikinio hedonizmo apraiškas ir ženklus mūsų kasdienybėje. Atrodytų, kad išvargintiems dirbtinos buržuazinės idilės, neįpareigojantis hedonistinis gyvenimo džiaugsmas yra išsigelbėjimas. Tačiau autorius konstatuoja netikėtą faktą – hedonistas irgi kenčia nuo rutinos, tik ji yra kiek kitokia negu daugelio mūsų.
