Skulptorius Mindaugas Junčys savo kūryboje kvestionuoja grožio kategorijas, meno ir kičo bei populiariosios kultūros sampratas. Kūrinių formavimui menininkas pasirenka du kelius: abstraktųjį – kuomet skulptūrose matomos tik asociatyvios nuorodos į aplinką, bei realistiškąjį – kai vaizduojami puikiai atpažįstami, kasdienybėje sutinkami objektai. Pastaruosiuose autorius akcentuoja gana savitą sintezę tarp buitiškos, tačiau raiškingos formos, ir prabangių, tokių klasikinėje skulptūroje dažnai sutinkamų medžiagų, kaip marmuras, granitas ar bronza. Menininko pasirinktas kūrybos metodas bei ilgas ir sudėtingas kūrimo procesas dirbant su prabangiomis medžiagomis išryškina kūrinio ironiškumą ir išprovokuoja kritišką žvilgsnį į meno ir grožio kūrimą tik paties grožio vardan. M. Junčio kūriniai atskleidžia įvairius socialinius bei kultūrinius reiškinius ir paverčia juos tikrovės permąstymą skatinančiais objektais.

Biografija