Parodos

(AV17) galerijoje pristatytoje skulptoriaus ir objektų kūrėjo Nerijaus Ermino parodoje buvo eksponuojamos keturios iš atskirų reikšminių elementų susidedančios objektinės instaliacijos. Šiais projektais menininkas pasakoja asmeninius naratyvus, pasitelkdamas simbolių ir referencijų kalbą.

Vieta, kurios nebėra – kompozicija susideda iš trijų elementų: fotografijos, kurioje užfiksuotas menininko gimtinėje, Plikių kaime, buvęs upelio vingis, vėliau sunaikintas melioracijos, medžio, atgabento iš vietos Vilniuje, kurioje autorius gyveno su šeima daugiau nei dešimt metų, kur augo jo vaikai, bei mikrofono stovo su žvake – tyliai įgarsinančio šį pasakojimą. Visi jie suponuoja nostalgišką praradimo emociją, žymi nesustabdomo kitimo ir naikinančio laiko pojūtį. Trys objektai: negyvas, iš savo natūralios aplinkos išplėštas medis, pasikeitusios vietos nuotrauka ir trumpalaikės liepsnos žvakė, kuri turėtų kažką byloti, liudija ne tik apie asmeninius autoriaus praradimus, bet ir apie atminties fenomeną apskritai.

Lemur  pasižymi stipriu siurrealistiškumu, tačiau taip pat kvestionuoja atminties sukeliamus pojūčius. Instaliaciją sudaro dvi iš baldinės medžiagos išsikristalizavusios formos bei dvi storo stiklo vazos iš aštuntojo dešimtmečio, kurios tampa nuoroda į tam tikrą laikmetį, o taip pat, visiškai svetimas šioje aplinkoje, trapus lemūras. Pasak autoriaus tai: „tam tikros emocijos vizualizacija, kuri medžiagine ir estetine prasme yra giliai įstrigusi mano kartos žmonėms. Šios ganėtinai šaltos baldinės formos ir dvi stiklinės „glamurinės“ formos bei žvėriukas, nepatogiai ir nejaukiai įsitaisęs šioje aplinkoje, tarytum įkūnija jausmą, kai taip artima ir įprasta aplinka tampa svetima arba pats tampi svetimas savo aplinkoje.” Būtent šioje instaliacijoje labiausiai pasireiškia N. Ermino, kaip skulptoriaus, mąstymas – emocija, kuriama pasitelkiant formas ir medžiagų tekstūras, supriešinant geometriškumą ir organiškumą.

Zoro – tai ironizuojantis žmogaus pėdsako\palikimo sureikšminimą žvilgsnis. Apsamanojęs cemento maišas – kultūra, žmogaus pėdsakas, nugalėtas laiko ir natūros, tačiau į jį įsmeigtas „Zoro“ ženklas, užtepliotas ant senų lango žaliuzių liudija žmogaus užsispyrimą. Toks užsispyrimas galbūt keistas, truputį nelogiškas, bet visgi savotiškai romantiškas, tam tikra prasme „herojiškas“ – kaip ir kultūrinis Zoro personažas. Juk žmogus siekia paženklinti, pažymėti bet kokią savo veiklą, „uzurpuoti“ nepaliestas vietas, užkariauti neprienamas erdves. Autorių šiai instaliacijai įkvėpė samanomis apaugęs cemento maišas, rastas miške: „Šis neigiamas poelgis, man pasirodė estetiškai patrauklus ir kažkuria prasme romantiškas. Šio potyrio inspiruotas nusprendžiau atkurtį patirtą emociją. Tokį Žmogaus veiksmą, norą paliktį žymę po savęs, aš pavadinau vieno personažo – Zoro – vardu.”

Instaliacijos Pjaustymas per medį Dagestane atsiradimą, pasak Ermino, inspiravo knyga „РЕЗБА ПО ДЕРЕВУ В ДАГИСТАНЕ“, kurios pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą pažodžiui sakinys įgauną kitokią, aštresnę reikšmę. Įvairiais objektais sukonstruojamas šalies, nykstančios senos kultūros įvaizdis. Čia taip pat tvyro praradimo, nykimo nuojauta. Menininkas primena, jog ši, neramumų drąskoma, mažai pažinta šalis turi stiprias kultūros tradicijas, nacionalinę tapatybę, kuriai gręsia niveliacija.

Galima teigti, jog ši Nerijaus Ermino paroda – tam tikra vizualinė atminties bei laiko pėdsakų studija. Pradėdamas nuo anonimiškos veiklos įženklinimo, žmogiško poreikio po savęs palikti vienokį ar kitokį ženklą, menininkas dekonstruoja savo paties aminties elementus, o galiausiai pereina prie istorinės ir kultūrinės atminties aspektų.

Nerijus Erminas skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus Dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. 2011 metais Nerijaus Ermino kūryba Venecijos bienalės metu buvo pristatyta Lietuvos pavilione. 2010 metais pelnė apdovanojimą už ryškiausią mažosios plastikos darbą konkurse “Metų skulptūra 2009”. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą.

N. Erminas – vienas iš nedaugelio konceptualiai kuriančių Lietuvos skulptorių. Menininko darbams būdingas siurrealizmas bei žaidimo elementas. Tam tikra prasme perkurdamas, “perfrazuodamas” kasdienines situacijas, žaisdamas detalėmis jis kvestionuoja ne tik daiktų būties aspektus, bet ir paties žmogaus egzistencijos suvokimą. Transformuodamas įprastus, kartais net buitiškus objektus, N. Erminas įžengia į sapno erdvę ir nejučia įtraukia žiūrovą į žaidimą, kuriame kasdienybė pasirodo netikėtais pavidalais. Autoriaus kūryboje mažai siužetiškumo – naratyvas kuriamas atskirų detalių subtiliu žaismu, simboliniu medžiagų panaudojimu, netikėtomis užuominomis. N. Erminas meistriškai kuria atskirą, kitonišką pasaulį, kuriame viskas lyg ir matyta, tačiau vienus glumina, kitus žavi ar prajuokina, bet įtraukia kiekvieną.