Parodos

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename.

Vakarų Virdžinijoje, JAV, pastatyto prabangaus viešbučio „Greenbrier“ ir jame esančio Šaltojo karo metais bunkerio-slėptuvės funkciją turėjusio atlikti interjero vaizdai, Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) dialogai, Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932) įžvalgos bei menininkės prisiminimų fragmentai yra jungiami tarpusavyje tam, kad darbuose išryškėtų „limbo“ būsena – autorės perteikiamų veikėjų tapatybių ar modeliuojamų situacijų neapibrėžtumas.

Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ veiksmas vyksta prabangiame barokinio stiliaus viešbutyje, kuriame pagrindiniai filmo veikėjai moteris ir vyras tarsi detektyvą narplioja savo susitikimo istoriją, tačiau riba tarp realybės ir fikcijos lieka miglota. Kristina Inčiūraitė svarbiausiame parodos kūrinyje, eksperimentiniame filme „Limbo“ (2018), pasitelkdama šių veikėjų dialogus bei „Greenbrier“ viešbučio vaizdus, jai primenančius Alaino Resnais filmo veiksmo vietą, išryškina tapatybės neapčiuopiamumą. Dažniausiai tapatybę mes modeliuojame per prisiminimus ir atmintį, tačiau menininkė klausia, kas nutinka, kai tuos pačius praeities įvykius interpretuojame skirtingai, o patys prisiminimai virsta fikcija, kaip ir minėtame Alaino Resnais filme.

Eksperimentinio filmo „Limbo“ istorijos pasakotoja – kompiuterio generuotas balsas, kuris filmo siužetą pakreipia dar viena temine kryptimi naujųjų technologijų santykio su žmogumi-gyvūnu. Tiek šio filmo siužeto takumas, tiek sparčiai technologiškai besikeičiančio gyvenimo diktuojami sociokultūriniai bei etiniai pokyčiai perteikia mintį, kad ilgainiui žmogus tampa savo paties susikurto pasaulio, balansuojančio tarp realybės ir fikcijos, įkaitu.

Kristina Inčiūraitė (1974) – menininkė, kurianti įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje analizuojama tapatybių transformacijų problematika, kvestionuojami hegemoninės galios mechanizmai visuomenėje. Menininkė garsėja kolaboraciniais projektais su įvairių sričių profesionalais, ypač su kūrybišku akademinio ir mokyklinio amžiaus jaunimu. Kristina Inčiūraitė dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg – Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Nacionalinė dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir kt.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ pristatoma (AV17) galerijai bendradarbiaujant su „Kristinos Inčiūraitės studija“. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 28 d.