Eglė Čėjauskaitė-Gintalė
Galerijoje juvelyrė Eglė Čėjauskaitė – Gintalė pristatė specialiai parodai „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā) sukurtus darbus, inspiruotus poetės, literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės eiliuotų tekstų ir knygų, parašytų žemaičių tarme: „Balsai ūkuose“ (Balsā ūkūs), „Gyvenu viena“ (Gīvenu vīna) bei „Tai parėjau“ (Tata parėjau).
Pasiremdama V. Daujotytės poezija, parodos autorė savo kurtuose juvelyriniuose objektuose siekia ne iliustruoti tekstų turinį, bet materializuoti juose perteiktą autentišką žemaitišką pasaulėjautą, šiai kultūrai būdingą nuotaiką ir estetiką. Semtis idėjų kūrybai žemaitiškoje literatūroje juvelyrę paskatino tiek asmeninis santykis su Žemaitijos kraštu, iš kurio pati yra kilusi, tiek noras priminti vis dar gyvą, autentišką jo kalbą. Menininkės teigimu, parodoje suartinus mažąją plastiką ir poeziją – du senas tradicijas turinčius menus – praplėčiamos ir vieno, ir kito suvokimo ribos. Šios kūrybinių jėgų sintezės pagalba, gimsta vienas bendras išgyvenimas, kurio centre – moters portretas.
Parodoje eksponuoti E. Čėjauskaitės-Gintalės kurti kaklo papuošalai, škaplieriai, segės, medaliai, plaukų puošmenos, objektai, kurių provaizdžiais tapo V. Daujotytės tekstuose minimi religiniai, tautiniai bei folkloriniai daiktai. Kūriniuose savo idėjas autorė išreiškia derindama įvairias medžiagas: skirtingus metalus (sidabrą, plieną, auksą, bronzą) su stiklu, tekstile, akmenimis, kitomis organinės kilmės medžiagomis (gintaru, medžiu, suakmenėjusiu medžiu, mamuto kaulu, šilku).
Eglė Čėjauskaitė Gintalė – Lietuvos juvelyrė, konceptuali menininkė, kurianti netradicinius, išskirtinius juvelyrikos objektus bei papuošalus iš metalo, tekstilės ir įvairių netradicinių medžiagų. Menininkė yra baigusi metalo meno ir dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje, yra nuolatinė parodų užsienyje ir Lietuvoje dalyvė, tarptautinių ir regioninių juvelyrikos konkursų laimėtoja, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Tarptautinės medalininkų asociacijos Fidem narė. Tai 8-oji personalinė autorės paroda bei antrasis pasirodymas (AV17) galerijoje.
„Ši paroda – tarsi atkurto žemaitiško universumo fragmentas. Buvusios (galbūt) harmoningos būties, gamtos ir kasdienybės šventumo vieta. Ten, kur laikas lėtas, kalba – žemaičių, žodžiai – žemiški, taupūs, neskubrūs, kur pilna neatpažintos poezijos, sunkios, kartais rūsčios, kuri įsižeistų, pavadinta poezija. Gal tokios vietos iš tiesų niekuomet nebuvo, gal tie daiktai – iš ilgesio, iš įsivaizduojamos atminties? Bet kokiu atveju, viskas labai atvira ir tikra. Nėra atstumo, atsitraukimo, savistabos ir saviironijos. Viskas kalba savo balsais.“ (menotyrininkė Jurgita Ludavičienė)
Parodą parėmė: Lietuvos kultūros taryba ir Porta Artis.
